Dronų karai

Karas Ukrainoje jau dažnai vadinamas dronų karu: 2025 m. viduryje, manoma, iki 70 proc. karių žūsta nuo dronų išpuolių, nors karo pradžioje panašų efektą turėjo artilerija.

Per daugiau nei trejus metus trunkantį karą dronų funkcijos ir naudojimo apimtys dramatiškai pasikeitė. Šios žudymo mašinos šiuo metu yra pagrindinė karo technologinių inovacijų varomoji jėga. Abi kariaujančios pusės stengiasi kuo išmaniau panaudoti dronus, įdiegti naujas jų funkcijas, apeiti gynybines ir neutralizavimo priemones. Nedidelė dronų kaina lemia, jog kurti, modifikuoti ar įvesti naujas dronų rūšis gali ir nedidelės kompanijos ar net pavieniai entuziastai. Skirtingai nuo sunkiosios karinės technikos pramonės ar itin sudėtingų kosmoso ir raketų technologijų, čia nereikia nei milžiniškų investicijų, nei daugybės R&D pajėgumų. Todėl dronų tobulinimo ir kontr-priemonių spiralė sukasi didžiuliu greičiu: manoma, jog naujos dronų taktikos ar technologijos yra veiksmingos tik maždaug pirmus 2-6 mėn., vėliau atrandama būdų, kaip jas neutralizuoti. Ir bandoma kurti naujus dronų tipus ar jų panaudojimo metodus.

Vos prieš beveik metus buvo galima stebėti, kaip FPV (angl. first-person-view) dronai virsta „ugnimi spjaudančiais drakonais“ – aliuminio ir geležies oksido mišiniu užtaisyti dronai iš oro lieja degantį metalą ant apkasuose ar miško ruožuose besislepiančių karių. Pirmieji tokius dronus 2024 m. rudenį panaudojo Ukrainos kariai, bet netrukus ir rusai išbandė savo „dronų-drakonų“ versijas.

Šiandien vis dažniau kalbama apie DI valdomus dronų spiečius, kurie be žmogaus įsikišimo gali atrasti taikinius ir priimti sprendimą juos sunaikinti. Manoma, kad tai bus dar vienas žingsnis į dronų dominavimą kare, kuriame technologinė pažanga smarkiai aplenkė teisinius ar moralinius dronų naudojimo reguliavimo procesus. Šiame kare neveikia tarptautinės konvencijos. Niekas nelaukia, ar tarptautinės organizacijos įvertins, jog kažkokia nauja technologija „pakankamai humaniškai“ žudo žmones, ar visgi turėtų būti uždrausta. Vienintelis tikslas – kuo greičiau sunaikinti priešą. Dronai tampa vienu efektyviausių žudymo įrankių, ypač vertinant kaštų ir efekto santykį.

Šioje apžvalgoje pateiksiu esmines dronų rūšis ir naudojimo metodus. Tikiuosi, tai leis jums susidaryti pilnesnį vaizdą, kaip plėtojasi dronų technologijos ir jų vaidmuo šiuolaikiniame kare. Apžvalga sudaryta chronologiniu-funkciniu principu: iš pradžių aptarsiu 2022 m. pradžioje dominavusius dronus ir jų naudojimo paskirtis, vėliau – evoliucionavusius dronų tipus, ir galiausiai užbaigsiu naujausiomis tendencijomis ir prognozėmis. Svarbi išlyga: šį kartą nerašysiu apie dronus naudojamus ant žemės (robotus) ir jūrinius dronus. Vien ore naudojamų dronų gausybė yra reikšminga ginklų kategorija, kuriai verta skirti dėmesį.

---

Fiksuotų sparnų ir rotoriniai

Pradžiai – visiškai minimaliai techninės informacijos. Pagal savo konstrukciją dauguma dronų yra arba fiksuoto sparno (angl. fixed-wing) arba rotoriniai-sraigtiniai. Pastarųjų konstrukcija dažniausiai susideda iš rėmo, kurį kelia keturi rotoriai – tokio tipo dronai vadinami kvadcopteriais (angl. quadcopter). Tačiau yra ir dviejų sraigtų ar net aštuonių sraigtų dronai (pvz., ukrainietiškas R18).

Mažas, vartojo kategorijos rotorinis kvadkopteris

Fiksuoto sparno „lėktuvėliai“ sunkiau pakyla, kai kuriuos reikia paleisti iš svaidyklių ar duoti postūmį tiesiog rankomis sviedžiant į orą. Jie paprastai yra sunkesni, tačiau jų pakilimo aukštis didesnis, o skridimo nuotolis ilgesnis. Kvadkopteriai ar otokopteriai gali nesunkiai pakilti vertikaliai, gali kyboti ore ar efektyviau manevruoti ore. Esama ir hibridinių dronų, kurie apjungia vertikalaus pakilimo rotorius su fiksuotais sparnais.

Fiksuoto sparno dronas, Bayraktar TB2. Foto: Wikimedia Commons

Daugelis dronų varomi elektros baterijomis (ličio-polimero, Li-Po, arba ličio-jonų, Li-Ion). Kai kurie ilgo nuotolio, sunkūs kariniai dronai gali būti varomi skystu kuru, jie turi vidaus degimo variklį. Maži, pigūs vartotojų kategorijos rotoriniai dronai turi trumpą baterijos veikimo laiką (dažniausiai iki 30-45 min.) ir gana nedidelį veikimo nuotolį (nuo 1 km iki 10-15 km.). Tokio drono skrydis paprastai yra tik „į vieną pusę“ – pasiekti taikinį ir jį susprogdinti. Dėl nedidelio nešamo svorio (dažniausiai nuo 0,5 kg iki 4,5 kg), jų sprogimo galia prilygsta rankinės granatos ar prieštankinio užtaiso (RPG) sprogimui. Bet to pakanka sunaikinti karį, transporto priemonę arba jautrią elektronikos sistemą.

Sunkieji, fiksuotų sparnų dronai turi dideles baterijas ar net vidaus degimo variklius, jų skrydžio nuotoliai gali siekti kelis šimtus kilometrų. Kai kurie dronai gali ne tik nešti sprogmenis (t.y., susisprogdinti nuo kinetinio susidūrimo ar paleisti sprogmenį vertikaliai), bet ir leisti raketas.

Pirmosios bangos dronų valdymas fronte vyko radijo ryšiu. Kai kurie taktiniai dronai turi ir GPS siųstuvą, kad galėtų orientuotis ir tiksliau užtikti taikinius. Būtent radijo ryšio ir GPS signalų blokavimas tapo silpnąja dronų vieta – taikant elektroninio neutralizavimo priemones galima tiesiog „išjungti“ droną nuo valdymo centro ir jis netrukus tampa aklas ir sudūžta.

---

Žvalgybiniai dronai

Ši rolė apskritai buvo pirmoji dronų veiklos funkcija kariniais tikslais, dar gerokai prieš karą Ukrainoje. Nuo pat 2022 m. vasario žvalgybiniai dronai tapo svarbia abiejų kovojančių pusių priemone. Ore kybantys ar sklendžiantys dronai gali padėti užfiksuoti priešininko pozicijas, judėjimą, lengviau identifikuoti taikinius, tiksliau koreguoti artilerijos ugnį. Neretai filmuojantys dronai lydi atakos dronus-kamikadzes ir leidžia vizualiai patvirtinti, ar taikiniai sunaikinti. Dronais filmuota medžiaga vėliau panaudojama ir propagandoje: sprogimai, sunaikinimai turi parodyti, kad priešininkas yra efektyviai naikinamas. Tai sustiprina tiek karių, tiek visuomenės dvasią. Taip pat tokie dronai gali būti naudojami kaip tarpinės radijo ryšio stotelės, siekiant sustiprinant ryšį tarp atskirų dronų ir valdymo centro – tai ypač svarbu, nes abi pusės nuolat naudoja GPS ir radijo ryšio blokavimo priemones.

Žvalgybai gali būti skirti tiek dideli, fiksuotų sparnų, tiek mikro dronai, pvz., JK/Norvegijos ukrainiečiams dovanoti Black Hornet – telpantys į delną ir sveriantys 18 gramų; jie gali veikti iki 20-25 minučių ir nuskristi apie 1,5 km.

Vienas mažiausių žvalgybinių dronų – Black Hornet. Foto: Corporal Daniel Wiepen/MOD via Wikimedia Commons

Ukrainoje nuo karo pradžios bene daugiausia buvo naudojami pigūs, komerciniai dronai (dažniausiai kiniški DJI Mavic tipo) – juos nesunku įsigyti bet kam ir adaptuoti pagal reikiamą funkciją. Mavic 3 kartos dronas sveria apie 1 kg ir gali išbūti ore iki 45 minučių. Dar 2024 m. Ukrainos gynybos ministerija per tarpininkus užsakė 8,200 Mavic 3E/3T dronų, nors būta ir pranešimų, jog kinai gali trukdyti šių dronų veikimą Ukrainoje.

Tiek rusai, tiek ukrainiečiai naudoja žvalgybai ir savo gamybos dronus. Tarp Ukrainos gamybos dronų žymesni:

• Furia: fiksuoto sparno, pradėti gaminti dar 2014 m., maksimalus skrydžio nuotolis – iki 200-220 km.; skirta stebėjimui ir artilerijos ugnies korekcijai. Naujesnė, patobulinta versija kainuoja apie 75 tūkst. JAV dolerių.

• Leleka-100: dar prieš 2022 m. naudotas Ukrainos kariuomenėje, jo skrydžio nuotolis – iki 55 km., gali išlikti ore nuo 1,5 iki 3,5 val. Gana pažeidžiamas elektroninio blokavimo priemonių, vėliau karo eigoje dažniau naudotas ne žvalgybai, o kaip sprogmenų nešėjas, galintis nešti iki 3 kg. anti-tankines galvutes.

• PD-1/PD-2: Savanorių iš JK pradėtas projektas, perdarant komercinius dronus į karinės paskirties žvalgybinius (vėliau – kovinius) dronus. Vėliau tai pavirto į UKRSPECSYSTEMS kompaniją, kuri kuria kelių specifikacijų ir skirtingos paskirties dronus. Gali būti užprogramuotas konkrečiam marštui be tiesioginio ryšio valdymo, turi ryšio anti-blokavimo priemones. Ore gali išbūti daugiau nei 8 val., nešti iki 11 kg krovinį, autonomiškai skristi net 1300 km. (ryšio palaikymas – iki 180 km.). Turi vidinį generatorių, kuris gali automatiškai pakrauti baterijas.

Žymesni pavyzdžiai tarp rusų gamybos žvalgybinių dronų:

• Orlan-10: pradėtas gaminti dar 2011 m., nuo to laiko sukurta įvairių variacijų. Iš pradžių naudotas kaip žvalgybinis, vėliau adaptuotas nešti ir kovinius užtaisus (iki 6 kg.). Naudotas ne tik kare Ukrainoje, bet ir Sirijoje. Turi vidaus degimo variklį ir varomas skystu kuru. Ore gali išbūti iki 16 val., kovinis nuotolis – 110 km. (autonomiškai gali skristi iki 600 km.). Sunkiai blokuojamas elektroninės gynybos priemonėmis. 2024 m. rusų žiniasklaida teigė, kad per metu pagaminama apie 1000 šio tipo dronų;

• Zala Z-16: vidutinio dydžio fiksuotų sparnų dronas, sveriantis 10,5 kg. +1,5 kg krovinys, galintis ore išbūti apie 4 val., ryšio palaikymas – iki 50 km.;

• Orion: vienas didžiausių žvalgybinio-atakos tipo dronų, naudojamų rusijos pajėgose gali nešti iki 250 kg svorį, bendra masė – iki 1150 kg., sparnų ilgis – 16 m., skrydžio trukmė - 24-30 val., ryšio užtikrinimas – iki 200 km., o kartu su autonominiu skrydžiu – iki 1440 km. Naudojamas ne tik žvalgybinėms, bet ir atakos misijoms, apginkluojamas prieštankinėmis raketomis. Vis dėlto kare Ukrainoje naudotas nedaug. Brangus „žaislas“ (manoma, vieneto kaina – 5-7 mln. JAV dolerių), todėl dažniau naujami pigesni variantai.

  

  Orion dronas, Foto: Wikimedia Commons

  ---

Atakos dronai

Kaip galima numatyti, šių dronų tikslas – sunaikinti priešininką, sugriauti svarbius objektus ar karinę techniką. Būtent šie dronai tapo karo Ukrainoje simboliu. Iš pradžių kare dominavo fiksuoto sparno, galintys nešti raketas ir naikinti karinės technikos susitelkimo vietas (žymiausias atstovas – Bayraktar TB2). Nuo 2022-2023 m. žiemos rusijos pusė vis daugiau ėmė naudoti palyginti pigius Shahed tipo dronus – tai sprogmenis gabenantis fiksuotų sparnų dronas-kamikadzė. Jais ypač dažnai buvo ir tebėra terorizuojami Ukrainos miestai, civilinė infrastuktūra.

Bayraktar TB2 – tai vidutinio aukščio ilgo skrydžio (angl. medium-altitute long endurance, MALE) tipo dronas, kuris pradėtas naudoti kare bemaž nuo pat 2022 m. vasario mėn. Skrydžio nuotolis siekia iki 300 km., ore gali išbūti iki 27 valandų. Gali būti apginkluotas 4 raketomis (iš viso iki 55 kg svorio) ir panaudotas daugkartinai. Būtent bayraktarai tapo Ukrainos pasipriešinimo rusų puolimui simboliu, nes pirmaisiais karo mėnesiais aktyviai naikino rusų karines kolonas. Vis dėlto vėliau jų efektyvumas gerokai sumažėjo dėl naudojamų elektroninio slopinimo priemonių. Kaina – nuo 1 iki 5 mln. JAV dolerių.

Shahed-136 – ilgo nuotolio dronas-kamikadzė, galintis skrieti maksimaliai iki 2000-2500 km. (nors dažniausiai apsiriboja 200-300 km.) ir nešti apie 40-50 kg. sprogmenų. Jis varomas vidaus degimo varikliu ir naudojasi inercine navigacijos sistema bei paprastais GPS imtuvais – t.y. jam iš anksto užprogramuojamas taikinys, jis nėra valdomas operatoriaus tiesioginiu ryšiu. Dėl to šie dronai nėra labai tikslūs, be to – dėl vidaus degimo variklio gana garsūs ir nesunkiai atsekami. Juos numušinėti nėra didelių problemų net ir vidutiniškoms oro gynybos sistemoms, nors jie nedideli ir radarai ne visuomet juos fiksuoja (tačiau, pvz., Izraelis, kuris patyrė taip pat nemažai atakų Shahed tipo dronais, numušė juos visus). Vis dėlto jie yra gana pigūs (20-50 tūkst. JAV dolerių) ir dažnai leidžiami kaip spiečius kartu su brangiomis balistinėmis ar spanuotosiomis raketomis, kad apkrautų oro gynybą kaip papildomas „jaukas“.

Shahed 136. Foto: Fars Media Corporation, via Wikimedia Commons.

Lancet-3 – rusų gamybos dronai-kamikadzės, gerokai mažesnio skrydžio nuotolio (apie 40-70 km.) ir krovinio galimybių (apie 3-5 kg.). Paprastai ore išbūna iki 40 min. Skirtingai nuo Shahedų, šis dronas turi vaizdo kamerą ir yra tikslesnis nei Shahedai. Rusai dažnai juos naudodavo prieš ukrainiečių artilerijos ar oro gynybos sistemas. Kaina – 20-35 tūkst. JAV dolerių.

Lancet dronas, Foto: Wikimedia Commons

Galiausiai, trumpo nuotolio ir taktinių taikinių FPV (angl. first-person view) dronai, kurie ypač gausiai pradėti naudoti įstrigus fronto linijoms. Pirmaisiais karo metais jie dar ieškodavo vertingesnių taikinių: tankų, šarvuotų mašinų, artilerijos sistemų, sprogmenų sankaupų. Tačiau dabar ir atskiras karys yra pakankamai geras „grobis“ tipiniam FPV dronui. Pigiausi šio tipo dronai kainuoja apie 500 JAV dolerių, bet jų efektyvumas nėra didelis. Kaip apibendrino savo patirtį Ukrainos kare FTV operatorius savanoris iš Slovakijos, tik apie 43 proc. išskridusių dronų pasiekia tikslą. Tačiau dažnai šių dronų nėra prasmės net paleisti, nes tam arba netinkamas oras (naktis, be termovizorių, kurie gerokai padidina drono kainą, net neverta pradėti; sniegas ar lietus; stiprus vėjas) arba elektroniniai slopintuvai nutrauks ryšį vos pakilus. Gana dažnai pigiausiuose dronuose nėra ir GPS siųstuvo (nes GPS signalas irgi slopinamas), todėl tenka vadovautis tik operatoriaus įgūdžiais ir intuicija.

Viena didžiausių tokių dronų silpnybių – artėjant prie žemės (taikinio) jie dėl užstojančių reljefo kliūčių ar pastatų praranda radijo ryšį ir todėl paskutinieji metrai prieš susidūrimą jau būna „aklojoje zonoje“. Išėjimas už taip vadinamo „radijo horizonto“ gali įvykti ir gerokai anksčiau, nei priartėjama prie taikinio.

Vis dėlto šių dronų paprastumas ir nedideli kaštai ir toliau lemia, jog jie naudojami tūkstančiais kiekvieną dieną: įvairūs šaltiniai nurodo, kad vien Ukrainos pusė per mėnesį panaudoja apie 200 tūkst. FPV dronų. 2025 metais Ukrainos gynybos ministerija planuoja iš viso įsigyti apie 4,5 mln. FPV dronų (už maždaug 2,6 mlrd. JAV dolerių). Pernai metais Ukraina įsigijo apie 1,5 mln. FPV dronų ir apie 96 proc. jų jau buvo pagaminta/surinkta pačioje Ukrainoje.

---