Karo ženklai: Europos saugumas be JAV
Europos lyderiai, regis, jau galutinai suprato, jog pasikliauti JAV saugumo garantijomis nebegalima. Tačiau ar Europa gali pati susikurti tikrą gynybos autonomiją?
Skubiai surengti Europos lyderių pasitarimai Paryžiuje ir Londone, po Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono ir britų premjero Keiro Starmerio susitikimų su Donaldu Trumpu, byloja apie tai, jog Europos lyderiai visa esybe pajuto dramatišką geopolitinį pokytį. Europa nebegali pasitikėti daugiau nei 70 metų gyvavusiu euroatlantiniu aljansu. JAV saugumo garantijos europinėms NATO narėms nebėra nepaneigiamos.
Būtent šis suvokimas, o ne tiek rūpestis dėl Ukrainos likimo, privertė K. Starmerį ir E. Macroną skubiai kviestis kitų Europos šalių vadovus pasitarti, kaip reaguoti į amerikiečių siunčiamus ženklus, jog D. Trumpo administracija gali anksčiau ar vėliau pasitraukti iš euroatlantinio aljanso. Mano įsitikinimu, būtent šis šokas tapo pagrindiniu impulsu E. Macronui kalbėti apie tai, jog rusija kelia grėsmę Prancūzijai ir Europai, ir kad būtina „pradėti strategines diskusijas, kaip galima užtikrinti Europos sąjungininkus remiantis Prancūzijos branduoliniu atgrasymu.“
Nors tokių užuominų būta jau ir anksčiau, tačiau pirmą kartą į galimybę, jog ne JAV, o Europos šalių branduoliniai ginklai gali tapti strateginio atgrasymo pagrindu, rimčiau ėmė žiūrėti ir kiti europiečiai. Visų pirma – vokiečiai. Būsimasis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pažadėjo su britais ir prancūzais aptarti galimybes Vokietijai naudotis „branduoliniu skėčiu“. Dar vasario 21 d. F. Merzas vokiečių televizijai ZDF pareiškė: „Mes turime pripažinti faktą, kad D. Trumpas gali nesilaikyti NATO gynybos įsipareigojimų besąlygiškai”. Būsimasis Vokietijos kancleris nurodė, jog reikia rimtai įvertinti, kaip prancūzų ir britų branduoliniai ginklai galėtų būti taikomi ir užtikrinant Vokietijos saugumą. Iki šiol, anot F. Merzo, tokie prancūzų pasiūlymai likdavo neatsakyti.
ES viršūnių susitikime kovo 6 d. Europos šalių vadovai pritarė Europos Komisijos siūlymams leisti skolintis gynybos reikmėms netaikant skolų ribos ir pasveikino galimybes sukurti 150 mlrd. paskolų gynybai instrumentą. Tai bene pirmas žingsnis į konkrečius sprendimus, kaip Europa pradės „užvedinėti“ savo gynybos mašiną. Tačiau nereikėtų pamiršti – pati ES nesukurs naujų pinigų ir neinvestuos į gynybos pramonę. Tai turės padaryti kiekviena ES šalis narė pagal savo nacionalinės politikos ir biudžeto galimybes. Todėl ES sprendimai yra skirti tik panaikinti galimus formalius suvaržymus, kurie ilgą laiką buvo minimi kaip pretekstas nacionalinėms vyriausybėms sakyti, jog „negalime didinti išlaidų gynybai, nes negalime didinti skolos – o to neleidžia ES taisyklės“. Dabar jau bus leidžiama. Tačiau vis tiek skolintis ir leisti pinigus gynybai turės nacionalinės vyriausybės.
Smagu matyti, kad Europa pagaliau pradeda ne tik kalbėti, bet ir planuoti savo gynybos stiprinimą, įskaitant net ir galimą savarankiško branduolinio atgrasymo dėmenį. Tačiau būtent šis aspektas yra labai svarbus, siekiant suprasti, kodėl iki šiol į prancūzų užuominas apie jų „branduolinį skėtį“ nelabai kas žiūrėjo rimtai, ir kodėl JAV branduolinio atgrasymo pokyčiai gali palikti Europą labai pažeidžiamą.
JAV atsitraukimo iš Europos saugumo garantijų sistemos poveikis gali būti skirtingas, kol kas nežinome, kokio lygio ir kada tai bus nuspręsta Baltuosiuose rūmuose. Keletas galimų scenarijų atrodytų taip:
JAV tik perskirsto dabartines amerikiečių pajėgas Europoje, šiek tiek sumažindami bendrą karių skaičių (tarkime, nuo maždaug 100 tūkst. iki 70-80 tūkst.), laikydamiesi principo, kad daugiau gynybos išlaidoms skiriančios NATO šalys bent jau išlaiko dabartinį JAV karinį kontingentą. Apie tokį principą rašo NBC News televizija, teigdama, kad D. Trumpas ketina „reikšmingai perkalibruoti“ JAV įsipareigojimus NATO: atsisakyti ginti tas šalis, kurios neskiria pakankamai lėšų gynybai, bet skirti daugiau dėmesio toms, kurios pasiekia kažkokį specifinį BVP procentą gynybai.
Baltieji rūmai nusprendžia radikaliai sumažinti JAV sausumos pajėgas Europoje, palikdami tik būtinus kontingentus, užtikrinančius, pavyzdžiui, JAV priešraketinės gynybos sistemos priežiūrą (Rumunijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje). Tokiu atveju Europa gali likti faktiškai be JAV konvencinio atgrasymo pajėgumų.
D. Trumpas paskelbia, kad visiškai traukiasi iš Europos atgrasymo sistemos ir nebeužtikrina „branduolinio skėčio“ įsipareigojimų, nutraukiamas taip vadinamas NATO branduolinio dalinimosi principas (NATO Nuclear Sharing). Europa lieka itin pažeidžiama galimam rusijos branduoliniam šantažui, nes faktiškai neturi galimybių lygiavertiškai kompensuoti JAV branduolinių pajėgumų.
Pastarasis scenarijus yra labai pavojingas Europai, nes jei rusijos negalima sustabdyti branduolinio atgrasymo lygiu, tai labai smarkiai sumažėja ir konvencinio atgrasymo galimybės. Tai verta platesnio paaiškinimo: kodėl Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės branduoliniai ginklai nėra pakankami rusijos atgrasymui.
Branduolinio atgrasymo principai (trumpai)
Branduolinio ginklo panaudojimo ir atgrasymo strategijos jau apie 70 metų yra karinės minties, filosofijos, planavimo ir prognozavimo crème de la crème. Iš pradžių branduoliniai ginklai buvo traktuoti kaip savarankiška karinių priemonių ir sprendimų sritis – dėl to ši ginkluotė ir pavadinta „strategine“, nes manyta, kad be įprastos kariuomenės taktinių veiksmų galima bemaž vienu smūgiu iškart pasiekti strateginius tikslus. Tačiau įsibėgėjus branduoliniam ginklavimuisi tarp JAV ir sovietų sąjungos bei plečiantis branduolinių ginklų tipams ir galimybėms (pagal sprogstamąją galią, pagal taikinių naikinimo pobūdį, pagal pristatymo ir detonavimo galimybes ir t.t.) tai susiliejo su bendra karine strategija ir plataus atgrasymo galimybėmis.
Šiuolaikinė branduolinio atgrasymo sistema yra labai komplikuota ir sudėtinga – ji vystėsi septyniasdešimt metų, visų pirma tarp JAV ir sovietų sąjungos. Abi valstybės, ir dabartinė rusija, perėjo daug etapų tobulindamos savo branduolinę ginkluotę, jos neutralizavimo priemones ir strateginius sprendimus. Nė viena kita šalis (net ir Kinija), kol kas negali konkuruoti su JAV ir rusija branduoliniais pajėgumais ir atgrasymo priemonėmis. Britų ir prancūzų turimi branduoliniai užtaisai, net kartu sudėjus, negali ir mažiausiai artimiausius 10-20 metų negalės užtikrinti tokio atgrasymo prieš potencialų rusų branduolinį išpuolį, kokį turi JAV.
Supaprastintai pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Kiekybė yra svarbu. Skaičiuojama, jog JAV šiuo metu gali turėti beveik apie 3700 branduolinių užtaisų, rusija – 4380. Po maždaug 1700 užtaisų abi šalys turi „parengtyje“, t.y. parengtose naudoti raketose ar kituose nešėjuose (t.y. priemonėse, galinčiose nešti branduolinius ginklus). Dar po 1200-1300 užtaisų yra nurašyti.
Prancūzija iš viso turi 290 užtaisų, Jungtinė Karalystė – 225.
Šaltinis: https://fas.org/initiative/status-world-nuclear-forces/
Branduolinės konfrontacijos atveju neužtenka tiesiog turėti branduolinių ginklų. Jų reikia turėti daug.
Šaltojo karo metu JAV ir sovietų sąjunga ne veltui didino savo turimų branduolinių ginklų skaičių, nors jau maždaug 1970-ųjų viduryje buvo pasiektas toks jų kiekis, kad būtų užtekę sunaikinti visą pasaulį (ir gal net ne po vieną kartą).
Kiekybės poreikis kyla iš taip vadinamojo „antrojo smūgio“ principo: branduolinė valstybė žino, kad jei priešininkas ryšis puolimui branduoliniais ginklais, tai pirmuoju taikiniu pasirinks sunaikinti branduolinę ginkluotę. Kas iš to, jei „mes“ turime kažkiek branduolinių ginklų, jei juos gali sunaikinti priešininkas, paleidęs pirmąsias salves į „mūsų“ branduolines pajėgas?
Logiškas atsakas – „mums“ reikia turėti tiek branduolinių ginklų, kad net „prasileidę“ pirmą smūgį galėtume smogti priešininkui savo branduoliniais ginklais ir jį užtikrintai sunaikinti atsakomuoju, antruoju smūgiu.Ši branduolinio atgrasymo strategija vadinasi „abipusis garantuotas susinaikinimas“ (Mutual Assured Destruction – MAD). Ji paremta logika, jog neverta net galvoti apie pirmąjį spmūgį, nes nepavyks sunaikinti viso priešininko branduolinio arsenalo, todėl net jei „iššausi pirmas, žūsi antras“.
Šis principas buvo pripažįstamas tiek JAV, tiek sovietų sąjungos, todėl buvo sudaromi net susitarimai, kurie neleistų pažeisti galimybės palaikyti abipusio susinaikinimo logikos. 1972 m. pasirašyta anti-balistinių sistemų sutartis uždraudė tiek JAV, tiek sovietų sąjungai kurti priešraketines sistemas, kurios galėtų apsaugoti nuo masinio branduolinio smūgio. Kitaip tariant – abi priešininkės susitarė likti vienodai pažeidžiamos, kad nei vienai nekiltų pagunda išbandyti „pirmojo smūgio“ pranašumo (2002 m. JAV pasitraukė iš šios sutarties, nes pradėjo kurti globalią priešraketinę sistemą, skirtą, visų pirma, panaikinti galimą Šiaurės Korėjos ir Irano branduolinę grėsmę).
Tad čia mes turime pirmą labai rimtą trūkumą britų ir prancūzų pusėje: rusijos branduolinės pajėgos yra beveik 10 kartų didesnės nei europiečių branduoliniai užtaisai kartu sudėjus. Jei rusai galutinai išprotėtų ir nuspręstų pradėti pilnos apimties karą prieš Europą, jau pirmu smūgiu galėtų sunaikinti visus britų ir prancūzų branduolinius užtaisus, bemaž nesibaimindami atsakomojo smūgio. Vadinasi, branduolinis atgrasymas nesuveikia.
Kokybė ir priemonės taip pat yra svarbu. Rusai ir amerikiečiai suprato, jog pasikliauti vien kiekybe nepakanka. Reikia užtikrinti, kad branduolinės pajėgos būtų pakankamai išskaidytos, tiek geografine, tiek gabenimo priemonių (nešėjų) prasme. Tai padidintų galimybę po pirmojo „prasileisto“ smūgio išlaikyti pakankamą kiekį branduolinių užtaisų, kad būtų galima sunaikinti priešininką.
Todėl JAV, o vėliau ir sovietai, sukūrė taip vadinamą branduolinės triados principą: trijų rūšių branduolines pajėgas, kurios veiktų santykinai savarankiškai: naikintuvus/bombonešius, galinčius gabenti raketas/bombas su branduoliniais užtaisais; tarpkontinentines raketas; strateginius povandeninius laivus, su branduoliniais užtaisais apginkluotomis raketomis. Skaičiuota, kad net priešininkui sunaikinus dvi iš trijų strateginės ginkluotės rūšių, vienos pakaktų smogti atsakomąjį smūgį.
JAV ir toliau laikosi šio principo: parengtyje yra apie 400 tarpkontinentinių raketų LGM-30G Minuteman III, galinčių nešti po vieną branduolinį užtaisą; 14 Ohio-klasės povandeninių laivų, kuriuose yra tipiškai po 20 raketų; 20 „nepastebimų“ bombonešių B-2A Spirit ir 76 bombonešiai B-52H Stratofortress, kiekvienas iš jų gali nešti kruizines raketas ir gravitacines bombas.
Panašiu principu ir sovietų sąjunga/rusija kūrė savo pajėgas, kad turėtų galimybę operuoti trimis nepriklausomis nešėjų kategorijomis.
Tradiciškai laikyta, kad povandeniniai laivai yra mobiliausia, lengviausiai išvengianti smūgių branduolinė platforma, kuriai būtų patikėta antrojo smūgio funkcija. Todėl šaltojo karo metu abiejų supervalstybių pastangos sekti viena kitos povandeninius laivus buvo ypatingos svarbos reikalas.
Britai ir prancūzai neturi techninių priemonių naudotis visomis trijomis branduolinių nešėjų platformomis, todėl jų branduolinių pajėgų sunaikinimas rusams būtų palyginti lengvas uždavinys. Pavyzdžiui, Prancūzija turi tik 4 branduolinėmis raketomis ginkluotus povandeninius laivus, kurie ir sudaro branduolinio atgrasymo pagrindą. Vienas iš jų patruliuoja jūrose, vienas grįžta į uostą, vienas ruošiasi ir vienas techninėje priežiūroje. Dar 40 naikintuvų Rafale BF3 gali būti apginkluojami branduolinėmis raketomis. Ir viskas. Tarpkontinentinių, nuo sausumos paleidžiamų raketų prancūzai nebeturi.
Priešraketinės gynybos sistemos. Po to, kai 2002 m. JAV pasitraukė iš antibalistinių raketų gynybos sutarties, amerikiečiai smarkiai pažengė plėtodami savo oro gynybą. Abipusios susinaikinimo doktrina vis dar galioja JAV ir rusijos branduolinio atgrasymo atveju, tačiau amerikiečiams reikėjo priemonių neleisti, kad smogti galėtų Iranas ar Šiaurės Korėja (šių šalių vadovai, amerikiečių vertinimu, gali būti tokie beprotiški, kad jų gali neatgrasyti net visos šalies potencialus sunaikinimas branduoliniais smūgiais). Šiuo metu JAV turi ir vis labiau plėtoja kelių sluoksnių oro gynybos sistemą, kuri turėtų apsaugoti JAV ir NATO sąjungininkus nuo pavienių branduolinių raketų, kurios galėtų būti paleistos iš Irano ar Šiaurės Korėjos. Tačiau ir prieš rusų raketas ši sistema gali veikti – būtent dėl to rusija taip piktinosi, kai G.W. Bushas pradėjo, o paskui B. Obama pratęsė priešraketinės sistemos kūrimą. Į šią sistemą yra įtrauktos ir NATO šalys: Rumunijoje yra raketų perėmimo sistemos dalis, Lenkijoje – radarų stotis, o Viduržemio jūroje patruliuoja NATO šalių laivai, kurie pasiruošę sunaikinti galimas priešiškas raketas.
Tačiau šios priešraketinių gynybos sistemų technologijos yra iškirtinai amerikiečių. Nei britai, nei prancūzai neturi tokio lygio priešraketinės gynybos, ir juo labiau – galimybių padengti didžiosios dalies Europos, jei amerikiečiai nuspręstų „susivynioti meškeres“ ir pasitraukti iš Europos.
Vien šių trijų argumentų turėtų užtekti, kad suprastumėte, kodėl prancūzų siūlomas „branduolinis skėtis“ europiečiams iki šiol atrodė nepatrauklus ar tiesiog praktiškai nerealizuojamas. Dabartinės britų ir prancūzų branduolinės pajėgos yra „pasyvios“ – jos nėra plėtojamos, o tik palaikomos ir labiau atlieka statuso vaidmenį, nei realaus branduolinio atgrasymo funkciją.
Ekspertų manymu, vien tam, kad Prancūzija padidintų savo branduolinių užtaisų skaičių papildomu 100, reikėtų apie 10 metų. Vien dabartinių branduolinių pajėgų palaikymui Prancūzija išleidžia apie 5,6 mlrd. eurų per metus. Norint sukurti išties pajėgias branduolines pajėgas, galinčias atgrasyti rusiją, reikėtų, matyt, bent 100 kartų daugiau išlaidų skirti šiai karinių pajėgų sričiai.
Branduolis šantažas, į kurį nebūtų atsakyta
2016 m. britų BBC sukūrė dokumentinį filmą World War Three: Inside The War Room. Buvo filmuojama galimos branduolinės eskalacijos su rusija simuliacija tariamame Jungtinės Karalystės slaptame kariniame štabe – „karo kambaryje“. Į simuliaciją buvo pakviesti buvę aukščiausio rango britų ambasadoriai, generolai, užėmę aukštas pareigas NATO struktūrose, britų žvalgybos pareigūnai – visa grietinėlė, kuri labai gerai supranta strateginių grėsmių galimybes ir sprendimų pasekmes.
Šiai grupei saugumo ekspertų buvo pateiktas besiplėtojantis scenarijus, kuomet rusija pradeda provokacijas Baltijos šalyse ir konfliktas vis labiau eskaluojasi. JAV ir britai pasiunčia karo laivus į Baltijos jūrą, kad padėtų latviams pasipriešinti rusų atakai. Rusai atsako į šią NATO pagalbą atakuodami vieną iš NATO laivų taktiniu branduoliniu ginklu.
Pagrindinis simuliacijos tikslas – išsiaiškinti, kaip britai reaguotų į rusų vykdomą eskalaciją, kuomet panaudojamas branduolinis ginklas. Pagal scenarijų – taktinis branduolinis ginklas Baltijos jūroje, tam, kad priverstų NATO atsitraukti ir nebandyti iš Baltijos šalių išprašyti rusų diversantų ir karinių pajėgų.
Simuliacijos rezultatas: britai rekomenduoja amerikiečiams po patirto taktinio branduolinio smūgio susilaikyti nuo atsako. Net kai eskalacija pažengia dar labiau ir gaunami pranešimai, kad rusai yra pasirengę paleisti tarpkontinentines raketas į Londoną, didesnė dalis simuliacijos dalyvių nutaria neatsakyti branduoliniu smūgiu iš savo povandeninių laivų.
Labai rekomenduoju visiems peržiūrėti šį dokumentinį filmą. Tik perspėju – tai baisus mums scenarijus, nežiūrėkite prieš miegą.
Kokia iš to išvada: britai (bent jau aukščiausio lygio politikai ir kariškiai) nėra linkę veltis į jokį branduolinį konfliktą su rusija. Visų pirma dėl jo, jog abejoja, ar jų branduolinės pajėgos pajėgios atlaikyti rusų pirmojį smūgį. Net ir galimas atsakas branduoliniu ginklu (jei povandeniniai laivai išliktų po pirmojo smūgio) britams reiškia, jog jie rizikuoja savo šalies sunaikinimu, kurį sukeltų masinis branduolinis rusų puolimas. To britai negali sau leisti.
Rusai žino šį britų apsisprendimą. Dar šaltojo karo pabaigoje viena iš svarbiausių sovietų šnipų užduočių buvo išsiaiškinti, kaip britai reaguotų į pirmąjį branduolinį smūgį prieš juos. Ir sovietų žvalgyba gavo patvirtinimus, jog Jungtinė Karalystė neatsakytų branduoliniu smūgiu. Tai buvo šaltojo karo metais. Galite užduoti sau klausimą – ar britai surastų daugiau ryžto veltis į galimą branduolinę eskalaciją su rusais, jei už jų nugarų jau nebestovėtų ir JAV?
Iš čia kyla kita itin reikšminga išvada: jei JAV pasitraukia iš Europos saugumo kartu su branduolinio atgrasymo įsipareigojimais, tai reiškia, kad BET KOKIA ESKALACIJA, galinti vesti į tiesioginį europiečių susidūrimą su rusijos pajėgomis atsirems į rusų šantažavimą branduoliniu ginklu. Rusams užtektų nebūtinai panaudoti kad ir taktinį branduolinį ginklą, bet vien tik rimtai pagrasinti juo, kad britai ar prancūzai atsitrauktų ir būtų linkę į „derybas“.
Būtent taip branduolinio atgrasymo logika siejasi su konvencinės atakos ar „NATO išbandymo“ strategija: jei nėra užtikrinto branduolinio atgrasymo, bet kokia konvencinė ataka rizikuoja pereiti į branduolinę eskalaciją. Rusai tai nuolat pabrėžia, nes žino, kad europiečiai niekada neleis pasiekti branduolinio ginklo panaudojimo fazės. Todėl prieš rusų branduolinį šantažą prancūzai ar britai bemaž iškart kelia baltą vėliavą.
Į rusų branduolinį šantažą kol kas gali atsakyti tik JAV – nes jie turi ilgametę strateginio atgrasymo patirtį ir planus bei praktines priemones, kaip atsakyti į pirmąsias rusų branduolinės eskalacijos fazes. Dėl to rusai ir nesiryžtų pradėti karo tiesiogiai prieš JAV pajėgas. Tačiau amerikiečiams pasitraukus iš Europos ir palikus europiečius ginties patiems, tokio strateginio sulaikymo nebelieka.
Štai kodėl pastarosiomis savaitėmis britai ir prancūzai taip karštligiškai ieško galimybių, ką reikės daryti, jeigu D. Trumpas nuspręs nebesaugoti Europos.
…bebaigdamas rašyti šį tekstą kažkodėl užsimaniau Metalikos…
Tomai, puiki apžvalga! Dėkui!